Žemaičių kalnai

Žemaičiai kalnais vadina žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus 1637 metais įkurtus devyniolikos stočių kryžiaus kelius. Vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad vyskupas Jurgis pats savo žingsniais išmatavo atstumus tarp stočių ir pirmasis apėjo Žemaičių Kalvarijos kryžiaus kelius, barstydamas juos iš Jeruzalės atsivežta žeme.

Jau beveik keturis šimtus metų maldininkai traukia į Žemaičių kalvarijos didžiuosius atlaidus liepos 1 – 10 dienomis, meldžiasi ir būtinai turi apvaikščioti kryžiaus kelią. Kryžiaus kelio stotys — tai koplyčios, pastatytos ant miestelį supančių kalvų — archeologinių paminklų, buvusių piliakalnių, todėl ir kryžiaus kelią žemaičiai vadina Kalnais.

Vaikščiojant Kalnus, giedamos giesmės, vadinamos Kalnų giesmėmis, žemaičiams tai tiesiog Kalnai. Tos giesmės Žemaitijoje labai paplitusios ir įprastos. Jas gieda per laidotuves, mirusiųjų minėjimus, per gavėnią.

Giesmės giedamos paeiliui — posmą vyrai, posmą moterys. Išlydint Kalnai, kai tik galima, giedami pritariant dūdomis. Seniau grodavo ir lamzdžiais, kanklėmis, būgnais. Giesmių melodijos artimos žemaičių dainų melodijoms, jos skiriasi kone kiekviename kaime ir miestelyje.

Dabar žemaičių Kalnų giesmės labai apnyko. Retai beišgirsi net per didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus tikruosius Kalnus. Pasitenkinama dviem trim melodijom, kuriom ir atgiedamos visos giesmės.

„Kupolė“ gieda senąsias Kalnų giesmes iš vyskupo Motiejaus Valančiaus patvirtinto ir Juozapo Zavadskio 1863 m. išleisto maldyno „Auksa altorius“. Melodijas „Kupolei“ 1979 metais į magnetofono juostą įgiedojo a.a. Magdalena Kaniavienė iš Medsėdžių kaimo prie Platelių.