You are here

Protėvių muzikinės kultūros bruožai

Esame duobkasiai

Kažkodėl iš esmės nekalbame apie istorinę netektį, kuri vyksta mūsų akyse. Į praeitį nueina ištisa epocha, baigia išnykti viena iš kertinių žmogaus išsilavinimo dalių — muzikinė kultūra.

Iki radijo išplitimo žmonės ne klausydavo artistų, o dainuodavo patys. Dainuoti mokėjo visi, visi suvokė dermes, pagaudavo sąskambius, kiekvienas rasdavo savo balsą ir savo giją. Daugelis turėjo supratimą apie svarbiausius muzikos dėsnius, netrūko muzikantų. Dainuodavo nuolat, ne tik švęsdami, bet ir darbymety, žygy, kone kiekvieną atokvėpio valandėlę.

Dzūkų sodžiuose mokančių išlikę dar iki šių dienų, bet jau baigia išnykti buvusi itin aukšta muzikinė ir poetinė kultūra. Ji buvo panaši visose baltų tautose, slavų, Balkanų, Kaukazo, seniau ir Vakarų Europoje, o senovėje ir visuose indoeuropiečių kraštuose — Šiaurės Afrikoje, Mažojoje ir Vidurio Azijoje, Persijoje, Indijoje. O Parusios lietuvių (prūsų) giesmių užrašinėjimo gaidomis ir dėsnių tyrinėjimo pagrindu iškilo klasikinė muzika.

Lotynų ir bažnytinė muzika, jos skirtumai lietuvių ir lenkų tautose.

Klasikinės muzikos ištakos ir suklestėjimas, dvarų kultūra.

Akademinis stilius, interpretacija, improvizacija, aranžuotė, „kultūros centrų“ kultūra, dainų šventės.

Etnografiniai folkloro teatrai, pseudopagonybė, gothic, tribal, world music.

Visuotinis privalomas švietimas, valstybinė bendrojo lavinimo sistema, muzika šeimoje.