Kupolė

Kaunių Saulės šventovės कोणार्क सूर — raito ratuoto kultūrinio žmogaus istorijos muziejaus griuvėsiai Bengalijoje.

Atskleisti dvibalsių naikos dėsniai indoeuropietiškų kalbų istorinėje gramatikoje nepalieka jokios vilties nemokslinėms rekonstrukcijoms, prokalbės postulatams, savaiminės pažangos paradogmoms, apverstam žmonijos istorijos naratyvui, šventų tautos papročių paniekai ir parazitinės ideologijos brukimui. Istorinės kalbotyros žygdarbis pavyko! //az.on.lt/dvibalsiai

„Kupolės“ sveikinimas Kovo vienuoliktąją (nuotoline sąšauka).

Džiugi kalėdinė dovana tautai: aptikau arių krikšto „Pradžios knygą“ — daugiau kaip šimtmečiu už 551 m. Jordanio „Getiką“ senesnį tautotyros žinių šaltinį 425 metų Φιλοστοργιος: «Εκκλησιαστικη ιστορια». Šaltinis nėra slaptas, bet Lietuvoje kažkodėl nežinomas, neminimas, neišverstas, nedėstomas universitetuose nei seminarijose.

Batka vadinti madinga kažkodėl vien Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką — keista, žargoniškas žodis, kurio reikšmės niekas nežino, bet dėl to nerausta. O gal vis dėlto kas nors žino? Mongolų Aukso ordos chaną Batijų tai kai kas dar yra girdėjęs, bet ką bendrine prasme reiškęs pradinis ir kokios kalbos šis žodis? Patikrinkite mano išvadą: https://az.on.lt/batka

Jei mano istorinės kalbotyros ir istorinės geografijos tyrimai „Gintaras“, „Gauniai“, „Vilkiai“, „Velykos“, „Juoninės“, „Lietuvio būdas“, jeigu ir ruso Iljos Tarasovo „Lietuvių Maskva“ buvo per menkas dirgiklis sužadinti moksliniam ir tautiniam orumui, tai nuo kito ruso istorinės kalbotyros ir geografijos išvadų „maža nepasi­rodys“. Rusijos valstybinio Prieamūrės Šolom Aleichemo universiteto mokslinis žurnalas „Postulatas“ 2020 m. 6 nr. išleido Uralo, Sibiro ir Tolimųjų Rytų — t. y. visos šiaurinės Azijos nuo Altajaus ir Amūro imtinai senųjų vandenvardžių kilmės ir buvusios jų lietuviškos reikšmės mokslinio tyrimo apžvalgą: //az.on.lt/indoeuropieciu-tautybe

Ilja Tarasovas (Илья Тарасов) apie Maskvos lietuvių kultūrą ir laisvės kovas:
https://on.lt/lietuviu-maskva

Santrauka: Vidurio Rusijoje vietiniai lietuviai pirmajame tūkstantmetyje gyveno turtingai, laisvų ūkininkų valsčiais laikėsi ilgai ir atkakliai, Volgos ir Okos tarpupyje iki XV amžiaus nepripažino su krikščionybe brukamos feodalinės vergovės. Atmintis apie litvinus, galinius, galius, galindus, galietius (Голѧдь), apie Lietuvą (Литва) Pamaskvėje buvo gyva dar ir XIX amžiuje. Daugelis iš metraščiuose aprašytų XIII amžiaus Litvos antpuolių buvo ne iš tolimo Pabaltijo, o vietinių lietuvių nepriklausomybės kovos.

Išvada: Maskoliai — ne mongoloidai, o apkrikštinti ir suslavinti lietuviai.

Vitražo dailininkės Audronės Mickutės „Amžina garbė tautos didvyriams“:

Vasario šešioliktosios išvakarėse spėjau išbaigti istorinės gramatikos balsių dalį. Paskutinis jos skyrius — apie U→Y raidą //az.on.lt/balsis-u-y

Sueigos, pasitarimai, vieši pasisakymai dabar vyksta tik per mikrofoną ir garso stiprintuvus. Net karininkai, orkestrų vadovai, patys dainininkai, ne tik įrašinėdami, bet ir koncertuodami tiesiogiai žmonėms gyvai, vis tiek dainuoja į mikrofonus garso operatoriui, kuris, nuslopinęs ydas ir triukšmą, pareguliavęs ir papildęs efektais, perduoda elektrinį signalą į garso atkūrimo ir stiprinimo rezonatorius. Esame praradę ir pamiršę protėvių išugdytą kultūrinio žmogaus savybę, mikrofonas jau tapęs šiuolaikinių nevisaverčių neįgalių luošių ramentu, kuriuo niekas nebesigėdija.