Siūlau vengti žodžio „partizanai“. Kodėl? Kad jis nelietuviškas. Bet tikslesnis? Ne, „tarptautinė“ kalba tik lietuviams tarptautinė — ta prasme, kuria čia dažnai įsivaizduojama. Tikrai tarptautinė būtų esperanto, iš bėdos lotynų, bent jau anglų.
Žodis partisan pasaulyje dažniausiai vartojamas pavienių gaujų, netgi plėšikų prasme. Taigi gana tiksliai atitinka sovietinį „banditą“. Nesvarbu, ar jis skelbia politinius šūkius — robinhudai, tadaiblindos, raudonieji ir žalieji teroristai taip pat skelbia gražius politinius šūkius.
Kaip derėtų vadinti? Tiesiai — kariais. Lietuvos kariuomene. Ir teisėta vyriausybe, teismu, policija. Gynusia nuosavybę, padorumą ir teisėtvarką 1944 – 1954 dešimtmečio karo, sovietinės okupacijos sąlygomis.
Kai įraudę inteligentai, auksaburniai politikai ir nutukę kariuomenės vadai išdavė Lietuvą, 1940 m. atidavė Raudonajai armijai visą puikią ginkluotę, lėktuvus, pabūklus, šarvuočius, pilnus šaudmenų sandėlius, kareivines, aprangą, vėl teko kariuomenę kurti patiems ūkininkams, nors jos išlaikymui jau atidavus pusę savo mokesčių.
Kokie būdingi kariuomenės bruožai, svarbiausi nuo partizanų skiriamieji požymiai? Uniforma, atviras ginklo laikymas. Viena vadovybė, statutas, klusnumas, teismas. Visų nutarimų protokolavimas, stropi raštvedyba. Ir aiški 1949 vasario 16 deklaracija.
Abejojant verta išklausyti teisininko ir istoriko Bernardo Gailiaus pamokslo, pasakyto per „Klasikos“ radiją. Nors visa valanda, bet suliekninau tik iki 6 MB, galite parsisiųsti MP3 pavidalu arba paleisti internetinį grotuvą: