Kartais man atrodo, kad darbo liaudies gynėjų Lietuvoje jau daugiau kaip darbo liaudies. Tikri savininkai, ūkininkai, 1944-1954 m. kariai dabar nebesusivoktų, nemokėtų gyventi — būtų laikomi liaudies priešais. Spėkit, kieno šitas smagus eilėraštukas:
Savotiškas kraštas
(rusų čekisto karininko ir vietinio liaudies gynėjo pokalbis)
— Man, kaip atvykusiam naujai,
Sakyki, mielas drauge,
Ar liaudis mūsų režimu
Labai šiam valsčiuj džiaugias?
— Aš žmones čia gerai žinau,
Sakysiu tikrą tiesą:
Čia liaudies visiškai nėra,
Yra tik liaudies priešai.
Autorius — Bronius Krivickas, žuvęs 1952 rugsėjo 21 d. O gimęs Bronius Krivickas 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų apskrities Pasvalio valsčiaus Pervalkuose, baigęs Biržų gimnaziją ir Vytauto Didžiojo universitetą, grįžęs mokytojauti į Biržus. Tai vienas iškiliausių to meto Lietuvos poetų, dramaturgas, kritikas, satyrikas, publicistas, pasipriešinimo spaudos redaktorius. Rašęs ir apsakymus, sonetus, į lietuvių kalbą išvertęs daug Gėtės kūrybos. Savo bendraamžio kraštiečio, kito iškilaus poeto, vertėjo ir kritiko Mamerto Indriliūno bendražygis (M. Indriliūnas žuvo anksti, 1945.II.21).
Visada yra galimybė rinktis laisvę, nors ir gyvybės kaina — užrašyta ant Broniaus Krivicko raštų viršelio. Keli kiti jo posmai (raštus surinko ir 1999 m. knygą parengė redaktorius Virginijus Gasiliūnas, o čia posmus išrinko bibliografė Genovaitė Mačiūtė):
Pro pavojus
Kas pro pavojus skinas kelią
Širdim ryžtinga ir ramia,
Tas net klaikiausiam likime
Laimėt dar viską gali.
Nei viena, nei kita
Jei pagal asketų mintį
Imsi kūną sau džiovinti,
Sudžiovinsi greit į pintį,
Ne tik kūną, bet ir mintį.
O jei, sekdams Epikūrą,
Imsi lepinti natūrą,
Tau pernakt bus girtas protas,
Gi per dieną pagiriotas,
O po vyno, mano mielas,
Reiks tau lakt ir karčias mieles.
Tau tik prigimtis parodys,
Koks yra teisybės žodis.
Joj mintis Kūrėjo žėri.
Ir į laimę, ir į gėrį
Rasi kelią tu tikriausią,
Jei savy Jo valią jausi.
Kad suliepsnotų
Tik smilkti vienas pagalys
Tegali be kaitros.
Sudėk į krūvą bent kelis, —
Tada jie suliepsnos.
Žydėjimas
Dainuoja paukščiai it pašėlę
Laukuos balsais džiugiais,
Kai, alpdamos iš meilės, gėlės
Bučiuojas su drugiais.
Ir žiedadulkių debesėlis
Siūbuoja ties rugiais,
Kai, alpdamos iš meilės, gėlės
Bučiuojas su drugiais.
Širdy Amūro saldžios strėlės.
Vai, kas mylėt negeis,
Kai, alpdamos iš meilės, gėlės
Bučiuojas su drugiais.
Ramunė ir rugiagėlė
Kai vasaros žiedais dangun sužiūra
Ir saulei šypsos žemė nuostabi,
Beeinant javo ir žolyno jūra,
Prie mūsų tako spindi jos abi.
Vienos žiedelis apvaliai išskleistas, —
Gelsva saulutė spinduliais baltais,
Lyg ji šioj žemėj atspindėti geistų
Tą šviesią saulę, riedančią skliautais.
Ją myli ta, kuri šviesi, ramutė
Lyg žiedas supas vasaros rimty
Ir jaučia sieloj visada saulutę,
Nes išsipildė norai jos slapti.
Antros žiedelis mėlynas, šilkinis
Kukliai, nedrąsiai žvelgia iš rugių,
Ir jos grynumas, lyg erdvių žydrynės,
Lyg ilgesingų, mėlynų akių.
Ją myli ta, kuriai laimužė rodos
Tik tolima, negalima svaja,
Ir ilgesingos, liūdnos, giedros godos
Pervasar skamba josios dainose.
Žibutė ir rožė
Tos žibutės pirmos gėlės,
Tai dėl to jos smulkutėlės.
Kol sukrauna rožė žiedą,
Pusė vasaros prarieda.
Patrauklesnis
Kol dar ėjo baltas litas,
Litą vogė vienas kitas.
Patrauklesnis nei tas litas,
Rusų rubli, tu esi:
Litą vogė vienas kitas,
O tave beveik visi.
Radikaliesiems lygybės apaštalams
Jūs įvykdysit amžių svają.
Tik kokiom priemonėm kažin:
Ar galvą kirsit aukštesniajam,
Ar tempsit mažąjį ilgyn?
Tikra mirtim tempimas baigtųs,
O gudragalviai, jum patiem.
Jūs imsit kirvius, aiškus daiktas,
Ir galvas kirsite kitiem.
Tik abejotina truputį,
Ar bus lygybė tai, ar ne:
Jum su galvom bus leista būti,
O tiem kitiem jau ne.
Jei avis stipresnė būtų
Jei avis stipresnė būtų
Ir aštrius nagus turėtų,
Ne blogiau už patį liūtą
Ji draskyt mokėtų.
Įspėjimas
Neleiskit kvailio į bažnyčią,
Nors jis atrodytų tylus:
Kai jį spūsty suspaus netyčia,
Jis jus visus ir tą bažnyčią
Per pat mišias išplūs.
Nekelk į balną
Nekelk į balną bepročio žmogaus,
Geriau supančiok jį vardan šventos ramybės:
Kai zovada jis lėkt pagaus,
Lėks zovada ir jo kvailybės.
Perdaug mandagiems
Jūs iš to didžio mandagumo
Tik nepavirskite į gumą,
Kurią kiekvienas šunlupys
Kaip tik norėdamas tampys.
Džentelmenų politika
Kadais padorūs žmonės vydavo plėšiką,
Visais šunim užpjudę, iš namų,
O džentelmenai kviečia bolševiką
Svarstyt taikos ir laisvės klausimų.
Prisiekia jam ir meilę, ir draugystę,
Išsaugot per visus laikus.
Mat paprotys pas juos toks išsivystė
Globot ir gerbti plėšikus.
Ir eina garsūs posėdžiai per dieną,
Draugystės baliai vyksta vakarais.
Šokina niekšas paikšą džentelmeną,
O džentelmenas džiaugias, kad gerai.
Tačiau nuo Samo dovanų nutukęs,
Plėšikas daros nebemandagus:
Jis džentelmenui ima spjaut į snukį
Ir rodyt savo meškiškus nagus.
Dėl šito būtų jau tikrai padūkęs
Koks nors nedžentelmeniškas žmogus,
Bet džentelmenas tiktai šluosto snukį
Ir vis mėgina būti mandagus.
Mergaitė iš pagirio namų
Sužeistas ir pervargęs kritau ant sniego.
Tiško man krauju žaizda gili.
Ir, kai kraujo jau per daug nubėgo,
Užmigau nusilpęs alpuly.
Nubudau. Tu, ties manim palinkus,
Mano žaizdą skarele rišai.
Aš tariau: palik mane. Aplinkui
Siaučia priešas. Kruvini lašai
Sekantiems parodys mano taką.
Eik! Palik mane, nes žūsi tu…
Bet tarei: Žinau, mūs gyslom teka
Tas pats kraujas. Mirsime kartu.
Paslėpei mane ir gydei žaizdą mano.
Brido pusnimis žiema žiauri.
Kovės girioj broliai partizanai,
Ir aidėjo šūviai pagiry.
Baltas ir geras rankas sudėjus,
Tu meldeis už mano brolius ir mane.
Buvo gera. Ir man taip regėjos,
Lyg vaikystės tolimam sapne
Vėl matyčiau angelus sparnuotus
Nuostabiai ramiais švelniais veidais.
——————————————
Slinko dienos. Ir žiema speiguota
Upėm išplaukė su tirpstančiais ledais.
Man žaizda krūtinėje užgijo.
Palikau namus ūksmingam pagiry.
Išėjau vėl kautis prieš vergiją
Partizanų atkakliam būry.
Ir kai vakare tarp vyrų pulko
Aš sėdėjau žvelgdamas laužan,
Ar kai spiečiais zvimbė priešo kulkos,
Prisimindavau tave. Ir man
Buvo gera, lyg sapne, sapnuotam
Tolimoj vaikystėje kadais,
Kai mačiau aš angelus sparnuotus
Nuostabiai ramiais švelniais veidais.