sek, 2007-12-23 17:00 — Vladas
Tikras dainavimas yra ne teatras, vaidyba, ne konkursas, kova dėl balsų, plojimų, ne koncertas nuo scenos kitiems — o sau, tarpusavy. Daina — tai bendravimo būdas. Rezonansas suvirpina kūną, suartina sielas, sukelia katarsį, svaigina.
Sąlygos:
- nearanžuota,
- ne koncertuojant,
- ne solo, o kiekvienam sava gija.
Teisingo dainavimo bruožai:
- atviru balsu — ne falcetu, ne stenant, murmant, ne klykaujant, be soul maivymosi;
- skirtingais balsais — ne unisonu;
- švariais sąskambiais — tiek švariais, kad pagavęs rezonansas liepsną gesintų;
- visa jėga — tik tada įdarbinamos balso stygos ir nosies olos, atsiveria visas balso grožis;
- pratisai, paleidžiant balsus skristi — kad jie rastų kelią ir prisiderintų patys, kad daina plauktų savaime;
- sodriais tembrais, savitomis melodikomis ir harmonikomis, autentiškomis ritmikomis ir intonacijomis. Kurios, tobulai nugludintos, perduodamos iš kartos į kartą, išskiria baltų dainavimą iš kitų pasaulio tautų kultūros.
Giesmės senovės lietuviams atstojo ir tautos istorijos vadovėlius, ir teisės įstatymus, ir doros pamokslus — jie jau nuo mažens įsismelkdavo į sąmonę, suteikdavo gyvenimui ryžto, vienybės, ištikimybės ir paguodos.
Vladas Palubinskas
Atsiliepimai
Vladas Simonauskis, Vaiguva.su.lt
Taip, viskas, ka sakote apie baltiska ir apskritai liaudies dainavima – gryna tiesa. Folkloras ant scenos yra tas pats, kas graffitti menas ant drobes ar specialiai tam skirtos sienos, kitaip tariant, t. y. kai atsiranda ziurovo/suvokejo ir atlikejo santykis tampama teatru, dingsta autentika. Savo ansamblyje mes apie tai irgi kazkada repeticijoje diskutavome. Folkloro pirminis buvis yra visiska interakcija, dainuoja visi visiems zinomas, is seneliu naturaliai perimtas dainas savu buryje.
Visgi bent siandienai reikia, mano manymu, juk ir visa ko sceninio varianto. Sie laikai juk jau tokie yra,- esame tiesiog postmoderni spektaklio ir mediju visuomene. Tarp turinio, kuri perteikiame ir samones, kuria esame, praraja jau atsiverusi: daugeli senu liaudies dainu zodziu issiverciame su zodynu, pacius kurinius ismokome ne is seneliu, bet is destytoju ar specialiu leidiniu arba nuklause is profesionalu irasytu CD, o folkloro ivaizdziu aiskinimas jau seniai tapes objektu etnokulturologijos, mito kritikos, psichoanalizes ir daugybes kitokiu diskursu.
Na, bet pripazistu. Egzistuoja dar ir folkloras kaip ne-teatras, t. y. musu repeticiju ar siaip susitikimu metu, o autentiskiausias to potyris, kai tiesiog dainuoji ne del to, kad bus koncertas, o is vidinio poreikio.
Mindaugas, Nuobodu.blogpost.com
Muzika ir lietuvių liaudies (autentiška) muzika.
Tarsi kokia priešprieša, a? Šios mintys užrašytos užvakar apsilankius VDU liaudies muzikos ansamblio koncerte. Viskas buvo įprasta (ko galima tikėtis iš tokio koncerto) ir gana neblogai, nes kolektyvas tikrai geras. Bet rašysiu ne apie šį koncertą ir ne apie šį kolektyvą.
Rašysiu apie šią muziką. Iškart pasakysiu, puikiai žinau, kad lietuvių dainos įrašytos į UNESCO kultūros paveldo sąrašą, kad karo dainos laikomos lietuvių nacionaliniu epu (kaip Kalevala, Beovulfas ar pan.), tačiau nesu didelis liaudies muzikos mylėtojas, o dar labiau nemėgstu lankytis tokiuose koncertuose (snobas, velniai mane griebtų). Kodėl?
Šiaip liūdna, kaip vestuvių dainą dainuoja scenoje, o ne per vestuves.
- Tad atėjau prie pirmos tezės: liaudies dainas reikia dainuoti, o ne saugoti.
- Antra tezė. Atskiri liaudies muzikos žanrai jau yra mirę, kai kurie mirs labai greitai. Žiauru? Kada paskutinį kartą girdėjot krikštynų dainą? Aš irgi. Ilgiausiai turėtų gyvuoti kalendorinių apeigų, vestuvių ir vaišių dainos. Dar gal lopšinės (aš nekalbu apie XIX a. romansus, kaip antai “Ko liūdi, berželi, ko liūdi”).
- Trečia tezė. Harmonija, melodika (ne melodija) ir tekstai yra pagrindas. Juo ir naudokimės. Beje, lietuviai iš tikrųjų turi savitą melodiką (tik ne “Du gaideliai”, žinoma) ir mažųjų tercijų bei sekundų harmoniją.
- Ketvirta tezė. Kiekvienas muzikos kūrinys gyvas kartoje tiek, kiek jame telpa tos kartos vertybių.
- Penkta tezė. Žaidimas. Labiausiai diskutuotina ir plačiausia sfera.
Tai tik kelios ištraukos — visas rašinys, iliustruotas vaizdo įrašų pavyzdžiais ir nuorodomis, yra internete, antrašte Muzika ir lietuvių liaudies (autentiška) muzika.Teatras
Rokas Zubovas: „Čiurlionio laikais tautinio sąmoningumo požiūriu situacija Lietuvoje buvo dar liūdnesnė nei šiandien.“
Priešingai: tais laikais Lietuvos keliai, laukai, kiemai skambėjo lietuviškomis dainomis. Kurgi pats Čiurlionis jų klausėsi? Juk ne per kokį folk-etno festivalį. O dabar teliko sovietmečio griuvėsių tyla. Ją mėgina paslėpti už griaudžiančių ir ausis plėšančių garsiakalbių — ne jais šitą tylą įmanoma permušti. Ir ne judančiais spalvotais paveikslėliais. Dabar kaip tik rengiamos tokios šventės — žiopsantiems vartotojams, o dalyvaujančių piliečių nereikia. Tiesą sakant, ne kažin kiek jų ir atsirastų, nes retas uždainuoti sugeba. Kas mus žadins, kas tyliai žadins? Kol kas tik garsiai migdo.