Nagrinėdamas „Senovinės prancūzų kalbos gramatiką“, vakar išvydau atsakymą į ilgai mane kamavusį klausimą — kas per žodis juonys, iš kurio kilę tiek daug senų vardažodžių: Yannis Janis, Jonis, Jonas; Joao; Ioan, Joan, Johan, John, Jon, Jan, Juan, Jean (Chuanas, Žanas, Džonis); Иван, Ivans, Ivona, Jvanis, Jvana; Hans, Hanna; Joana, Janina; Anna, Ona. Paaiškinimą ir įrodymus išguldžiau mokslo talkai pradėtame kalbų raidos žinyne:
https://az.on.lt/juonines
Vasaros saulėgrįžos, merginų kaupuoliavimo šventę Kaupuolę (Kaupolę, Kupolę) vadinome ir raitelių vaikinų Juoninėmis daug anksčiau už krikščionybę. Ir patį birželį Juonių mėnesiu vadino dar senovės graikai (Ιουνιος), romėnai (Junius).
Mūsų vėliavoje tautos gynėjo vėle pavaizduotas ne senis išminčius aiškiaregys viedys (suprastinta tartimi vytis, vyčas), o atvirkščiai: raitas karžygys jaunuolis — dar nevedęs vaikinas juonys jaunius gaunius kaunius kuinius.
