1984 metų konkurso „Ant marių krantelio“ laureatais tapo mūsų solistai Asta Steponavičiūtė ir Zigmas Kalesinskas, pasakorius Algirdas Breidokas, o ansamblis buvo pakviestas dalyvauti Vilniaus festivalyje „Skamba, skamba kankliai“ ir 1985 metų respublikinėje dainų šventėje.
Buvome gerokai peikiami dėl aprangos. Folkloro specialistų požiūriu ansamblis buvo nuogas. Iš tiesų ansambliečiai rengėsi siaubingai: senais, tautinių šokių kolektyvo sudėvėtais drabužiais. Kai kas tautinį kostiumą ar kokį drabužėlį atsivežė iš kaimo kultūros namų ar iš močiutės senos kraičio skrynios, kiti bandė patys ką nors pasisiūti. Akademijos vadovybė geranoriškai įvertino mūsų darbo rezultatus ir skyrė nemažą sumą lėšų, kad respublikinėje dainų šventėje galėtume dalyvauti tinkamai apsirengę.
Prasidėjo darbai, vargai ir nusivylimai. Mūsų netenkino dailės kombinatų gaminama masinė produkcija, nuvylė Dailės instituto tekstilininkai, bandę projektuoti mums atskirų regionų kostiumus. Vilniaus valstybinio universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ vadovės Zitos Kelmickaitės patarti, ryžomės patys projektuoti ir ruošti drabužius. Kauno M. K. Čiurlionio istorijos, Vilniaus istorijos ir etnografijos muziejuose, padedami muziejininkių Kazytės Galaunienės, Stasės Bernotienės, rinkomės gražiausius ir būdingiausius muziejų fonduose saugomus rūbus, nagrinėjome ir kopijavome jų sukirpimą, spalvas, audimo raštus.
Paskui tarėmės su tautodailininkėmis audėjomis Ona Jezerskiene ir Emilija Baumilaite, kad jos išaustų audinius pagal mūsų pateiktus pavyzdžius. Lengvosios pramonės ministerijai leidus, iš vilnonių audinių fabriko „Litekso“ pirkome vilnonius siūlus, iš kurių mūsų audėjos audė medžiagas sijonams, liemenėms. Tai buvo tikslios mūsų atrinktų muziejinių audinių kopijos.
Siūlus audėjos dažė pačios. Vyrų kostiumams: sermėgoms, kelnėms, liemenėms bei moterų skaroms audinius pirkome tame pačiame „Litekse“. Audinius rinkomės iš sandėliuose buvusių audinių atraižų, nes taip buvo gerokai pigiau. Drabužius pagal mūsų asmeniškai kiekvienam ansambliečiui paruoštus projektus siuvo Kauno siuvyklos, o avalynę — kažkokio karinio dalinio Žaliakalnyje buvusi batų siuvykla, siuvusi karininkams čebatus. Tautines juostas, prijuostes audė Kauno ir Vilniaus tautodailininkės pagal mūsų duotus muziejinius pavyzdžius.
Projektų ruošimui, gamybos priežiūrai reikėjo daug rankų ir daug laiko. Dirbo visi ansambliečiai, ypač Dalia Lovčikaitė, Zita Žulkutė, Dalia Augutytė. Didelių visų ansambliečių pastangų dėka į 1985 metų respublikinę dainų šventę vykome pasipuošę naujais nepriekaištingais drabužiais.