Folkloro sąjūdis prasidėjo maždaug 1970 metais. Kūrėsi folkloro ansambliai Vilniuje, Kaune, Dzūkijoje (Žiūruose, Marcinkonyse), Žemaitijoje (Kurtuvėnuose, Luokėje), Aukštaitijoje (Adutiškyje), Sūduvoje (Kazlų Rūdoje). Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse klojimo teatras savaitgaliais sunkiai sutalpindavo žiūrovus, norinčius išvysti Povilo Mataičio folkloro teatro.
1980 ar 1981 metais „Pergalės“ žurnalui išspausdinus komunistų partijos ideologo Sigizmundo Šimkaus vedamąjį straipsnį, suniekinusį folklorizmą kaip į profesionalųjį meną besibraunančią blogybę, šį sąjūdį Lietuvoje buvo bandoma varžyti. Mokslinio metodinio kultūros centro organizuotas respublikinis folkloro festivalis „Ant marių krantelio“ Rumšiškėse buvo apleistas renginio išvakarėse. Vertinimo komisija nebeatvyko, bet Dzūkijos ansambliai suvažiavo.
Buvo nuostabu, kai dzūkų dainininkai, susėdę sodybų gonkose ar priesvirnėse dainavo ne komisijai, o savo malonumui ir gausiai susirinkusiems žiūrovams. Visokie draudimai nenuslopino folkloro sąjūdžio, priešingai — kūrėsi nauji ansambliai miestuose, rajonuose, buvo organizuojami folkloro festivaliai: „Skamba, skamba kankliai“ Vilniuje, „Atataria lamzdžiai“ Kaune. Galop 1987 metais buvo leistas ir tarptautinis festivalis „Baltica“.
Šio festivalio koncerto Kalnų parke metu žiūrovų tribūnoje suplevėsavo trispalvė Lietuvos vėliava. Pamatę ją ne tiek apsidžiaugėme, kiek išsigandome. Kas dabar bus?… Uždraus vos užgimusį festivalį… Uždraus ansamblių veiklą… Neuždraudė.
O sekančiais, 1988 metais Vilniuje vyko Pabaltijo studentų šventė „Gaudeamus“. Saugumiečiai keletą kartų perspėjo vadovus, kad nebūtų jokių nacionalistinių išsišokimų. Studentai jau pirmąją dieną gautus šventės ženkliukus papuošė mūsų vėliavos spalvomis. Vadovams teko apsimesti daltonikais. Festivalio eisena iš Vingio į Kalnų parką pajudėjo tik tada, kai renginio organizatoriai po ilgų derybų ir derinimų leido kolonos priekyje nešti Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių vėliavas. Vėliavos plevėsavo ir žiūrovų tribūnose visų šventės koncertų metu.