Klegantys įvairiomis Lietuvos tarmėmis, dainuojantys skirtingų lokalinių tradicijų dainas, šauniai ir smarkiai besisukantys šokio sūkuryje — tokie yra Kauno veterinarijos akademijos folkloro ansamblio „Kupolė“ žmonės. Net atžagarios žemaitės su meile taria: „Mano žmogus”… „Kupolės“ žmogus — jų vadovas Antanas Bernatonis. Būtent su jo asmeniu siečiau visus gražiausius šio jaunyste ir tikra liaudiška tradicija trykštančio ansamblio pasiekimus. Veterinarijos medicinos mokslų daktaras, nuo pat pradžių (štai jau dvi dešimtys metų!) vadovaujantis šiam kolektyvui, surinko išties įspūdingą ir, drįstu teigti, labai sveikatingą ir gražią kupolę. Nebūdamas nei etnologu, nei muziku, šis žmogus labai jautriai, įtaigiai ir su didele meile tradicinės kultūros puoselėjimo pusėn sugebėjo patraukti jaunus žmones. Ansamblio veidas? Giedras, sveikas, jaunas, nearogantiškas, neestetizuotas, nestilizuotas. Balsai skamba iš atviros krūtinės natūraliai, akys sakyte sako: „Mums smagu – čia mūsų jaunystės dienų duona ir vynas. Nuo dainų mes ir sotūs, ir apsvaigę“.
Ant scenos „Kupolė“ — tikrai ne kompiuteriniai vaikai. Tai — paskutinieji kaimų ir mažų miestelių mohikanai. Vadovas Antanas Bernatonis sakė, kad pastaruoju metu ir Veterinarijos akademijoje studijuojančiųjų pagrindą sudaro miesto jaunimas. Per dvidešimtį metų ansamblyje pabuvojo per 200 narių. Studentiško kolektyvo specifika — kaitumas. Regis, tik įsibėgėjo koks vyriokas ar panelė, jau ir senovinę polką trepsėt išmoko, žiūrėk, jau ir baigiasi studijos… Tačiau net ir baigę, išsisklaidę po įvairias Lietuvos vietoves ansambliečiai nepamiršta Antano Bernatonio liaudies meno skiepų. Apie dešimt buvusių ansambliečių, nuvykę į pasirinktas darbovietes, sukūrė folkloro ansamblius ir jiems vadovauja, o kiti bent suranda nakvynę, kai ansambliečiai atvyksta į kokį Švenčionių ar Plungės rajoną rinkti tautosakos. Būtent vadovo Antano Bernatonio gebėjimas ir giliajai liaudies kultūrai, ir visokioms naujovėms atverti akis bei širdį lėmė kolektyvo natūralumą, paprastumą. Jie moka dėvėti senovinį lietuvių liaudies drabužį, matyti, jog turi akį, kuri nuolat mato, ar teisingai užrišta skarelė, ar nenusprūdo nuo galvos žemaitiška rangė, ar nenutįso prijuostės kraštai, ar teisingai užrištas nuometas… Viltingai į šį ansamblį galima žvelgti ir dėl to, kad čia darniai sutaria kelios kartos — vyresnieji, garbieji ir visiškai žalias jaunimas.
Zita Kelmickaitė
2005-12-02 Vydija