Po staigmenos

Prieš trisdešimt metų, kai buvo gegužis,
Išdygo daigelis toks liaunas mažutis.
Jis stiebėsi kėlės pavėsy sovietų,
Padėjo mūs broliams, kad jie tik laimėtų.
Daigelis mažutis, toks mielas ir žalias,
Lyg tėviškės kryžkelėj žalias berželis.
Nors lieknas, nors mažas, daigelis tas buvo,
Nuo šalčio sovietinio jis nepražuvo.
Jis aukštino liaudies meilę ir dvasią,
Kitos ir kitokios brolau neberasi.
Su metais jis augo, kartu ir tvirtėjo,
Ir broliams lietuviams gyventi padėjo.
Pradėjo augt vienas, o greit tapo puokštė,
Nors priešai vis urzgė, grasino ir švokštė.
O jis sau vis augo stiprėjo, galiausiai,
Piktų priešo kėslų iš viso neklausė.
Ši puokštė surinko iš pievų gražiausią,
Ką gali turėti lietuvių tauta.
Tai puokštę lietuvių dainų nuostabiausių,
Ir Kupolė tapo per amžius šventa.
Koks didis prasmingas, jos nueitas kelias,
Įprasminęs valią ir meilę tautos.
Į didelį vieškelį virtęs takelis,
Tai kelias kuris mus lydės nuolatos.
Tas mažas daigelis, pavirtęs galiūnu,
Kuris nepabūgo nei vargo, kančių.
Tariu nuoširdžiausią ir didelį ačiū,
Tai mūsų vadovui ir laimės linkiu.
Linkiu jam labiausiai, kad meilė neblėstų,
Kad Kupolei mūsų ko nors neiškrėstų.
Su Kupole būtų kasdien, nuolatos,
Kaip sako lietuviai-lig grabo lentos.