Nė nedvejojau, kad Lietuvos kariuomenės įkūrimo 90–ąjį jubiliejų reikia pagerbti kiekvienam lietuviui. Sentimentai senelių prieškario pasakojimams apie tai, kaip visi didžiavosi Lietuvos karininkija ir jaunos panelės svaigo nuo raitų ulonų grožio, ypač traukė vykti į buvusią laikinąją sostinę Kauną, tačiau ir Vilniaus renginiai viliojo. Bet netikėtai dėmesį patraukė M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo kvietimas šį ne mažiau svarbų nei Nepriklausomybės jubiliejų švęsti lapkričio 23–iosios sekmadienį Merkinėje. Ta proga visi buvo kviečiami Šv.Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje po sekmadienio mišių į kauniečių folkloro ansamblio „Kupolė“ koncertą „Lietuvos partizanų dainos“.
Tad visiškai lengvai formalius iškilmingus renginius abiejose sostinėse iškeičiau į Merkinės miestelio šventę. Juk kur kas įdomiau dalyvauti „iš apačių“ surengtame Lietuvos kariuomenės jubiliejaus minėjime ir pasidžiaugti nesuvaidintos pilietiškos iniciatyvos žmonių sambūryje.
Viešpatie, atverki…
Po įspūdingais 1615–aisiais pastatytos mūrinės bažnyčios skliautais Merkinės miestelėnai ir klebonas Robertas Rumšas nebodami žiemos šalčių svetingai pasveikino atvykusį folkloro ansamblį „Kupolė“. Patriotiški entuziastai iš Kauno veterinarijos akademijos Lietuvos kariuomenės jubiliejaus proga parengė savo surinktų Merkinėje ir jos apylinkėse partizanų dainų koncertą. Ar gali būti kas geriau šia proga? Juk būtent Lietuvos karininkija, moksleiviai ir studentai skautai bei jaunalietuviai pasitraukė į miškus partizaniškai ginti Lietuvos laisvės nuo okupacinės komunizmo šmėklos.
„Žaibas buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas, partizanas nuo 1945–ųjų, Dzūkų rinktinės vadas. Žuvo 1949–ųjų kovo 7–ąją Alytaus raj. Žemaitėlių kaime…“ Tai iš „Kupolės“ programos, kaip ir pasipriešinime dalyvavusiųjų maldos žodžiai „Viešpatie, atverki mano lūpas ir žodžiai, kuriuos ištarsiu, tavo valios vaisiais manyje tebūna.“ Ansambliečiai pasakoja ir dainuoja apie partizaną Rugį – Dainavos apygardos Merkio rinktinės bataliono vadą, žuvusį netoli Nedzingės, buvusį mokytoją partizaną Šermukšnį, žuvusius išduotus partizanus Putiną, Vilką, Balutį, Diemedį…
Įkvepiamai jaudinančioje „Lietuvos partizanų dainų“ programoje kupoliečiai Merkinės miestelėnams padovanojo ir dvi dar niekur neatliktas dainas „Merkinės mūšis“ ir „Kalniškės mūšis“, užrašytas 2006–aisiais Vieciūnuose. Pirmoji „Kupolės“ ansambliečių ekspedicija į Merkinę rinkti partizanų dainų ir pasakojimų buvo surengta dar 1996–aisiais. Pasak „Kupolės“ vadovo Antano Bernatonio, dainų ir pasakojimų visoje Lietuvoje surinkta tiek daug, kad būtų sunku suskaičiuoti. Tik menka dalis jų yra įrašyta 2006–aisiais išleistoje kompaktinėje plokštelėje „Kupolė. Lietuvos partizanų dainos“. Ją daugeliui linkėčiau įsigyti.
Nedaug kas žino, kad vienintelis Merkinės miestelis visoje okupuotoje Lietuvoje 1945–iųjų gruodžio 15–ąją buvo užimtas partizanų. Turbūt nebe reikalo šalia Merkinės prieškariu buvo įsikūrusi Perlojos Respublika, o perlojiečiai per visą sovietmetį išsaugojo Vytauto Didžiojo paminklą miesto aikštėje. Taip pat ir iš Dzūkijos kilusio Vinco Krėvės–Mickevičiaus (1882–1954) dar 1912–aisiais parašyti „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ daugeliui lietuvių visai ne romantiškai tiesino nugaras kovai už laisvę ir jos garbę. Net ir nuslopinus partizanų karą, ištrėmus jų šeimas ir jaunas ryšininkes į Sibirą, dar ilgai buvo skelbiami slaptų partizanų tylūs nuosprendžiai Tėvynės išdavikams Alytaus mieste ir jo apylinkėse.
Kauniečių Laisvės malda
„Savo programą lyg maldą skiriame Lietuvos partizanams…“ Šie kupoliečių žodžiai geriausiai nusako didžiausią pagarbą tiems, kurie paaukojo savo gyvybę dėl Tėvynės laisvės. Ar ne toks yra bet kurios pasaulio valstybės kariuomenės uždavinys? Jei nesuvokiame, ką reiškia ginti savos valstybės garbę ir savarankiškumą bei tautos savastį, apie jokią Lietuvos ateitį galime nebesvajoti. Net ir XXI amžiuje joks kinas nesutiks vadintis japonu, estas – vokiečiu, prancūzas – anglu. Nesvarbu, kad ir kur gyventume, svarbiausias dalykas yra savo šaknų ir tapatybės suvokimas.
Reikėtų pripažinti, kad tik prieškario Lietuvoje gyvenusiųjų atmintis išsaugojo pokario dviejų kartų ryžtą Atgimimo kovai. Kas žino, ar dar viena karta būtų supratusi, kodėl reikia priešintis jau įprastai sovietmečio santvarkai. Ilgesį prarasčiai ir pasipriešinimą dabarčiai galima jausti tol, kol gali paliesti ir suvokti dar gyvos vertybės likučius. Mūsų tėvų ir senelių pasakojimai apie laisvą Lietuvą lyg archetipiniame mite iš sukapotų ir išbarstytų gabaliukų pamažu vėl sudėliojo tautos kūną ir įpūtė jam dvasią.
Nereikia dirbtinių švenčių, jeigu nesuvoki jų prasmės. Tada jos mažai skiriasi nuo sovietiškai privalomų. Merkinės bažnyčia buvo pilnutėlė žilagalvių vyrų ir moterų. Tačiau „Kupolės“ koncerte nepamačiau nei vieno jauno žmogaus, nei vieno moksleivio. Neiškentusi paklausiau vieno iš šio renginio entuziasto Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Merkinės lankytojų centro vedėjo Algimanto Černiausko, ar Merkinėje yra vidurinė mokykla. Pasirodo, yra. Matyt, Nepriklausomybės kartos jau nebeturi atminties ir suvokimo, kas yra laisvės kaina. Negalima jų kaltinti. Jiems prieškaris turbūt yra tik negyva istorija ir legendiniai padavimai. Šios kartos jau gimė dovanotoje laisvėje be kančios ženklo.
Nori nenori kyla visiškai nebanalus klausimas, ar šiandien nors vienas Merkinės moksleivis ryžtųsi aukoti savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės? Galbūt. Tokį pasirinkimą atskleistų kritinė situacija, kurios nelinkėčiau. Tačiau jų mokytojams būtų pravartu savo mokinius nuvežti į Kauną prie Laisvės paminklo. Ir visiškai rimtai paaiškinti, kad šiandienos Merkinės mokiniai galėjo iškilmingai skanduoti privalomas sovietiškai komjaunuoliškas priesaikas prie Lenino paminklų. Kad būtų dar akivaizdžiau, būtų naudinga mokiniams bent vieną Lietuvos istorijos pamoką išdėstyti ir raudonajame Grūto parke.
Krašto apsaugos ministerijai neįdomu?
Štai čia lyg ir turėtų susirūpinti Krašto apsaugos ministerija. Juk būtent valstybinės Nepriklausomybės šventės ir ypač Lietuvos kariuomenės jubiliejaus minėjimas visoje Lietuvoje turėjo būti daug svarbesnis įvykis nei daugiamilijoninis metinių premijų išsidalijimas. Pasak M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondo atstovo spaudai Gintauto Ivinsko, fondas net du kartus 2008–aisiais teikė projektą Krašto apsaugos ministerijai dėl paramos šiam renginiui Merkinėje. Pats G.Ivinskas kalbėjo ir su ministru Juozu Oleku. Tačiau oficialus atsakymas buvo neigiamas. Pritrūko tūkstančio litų? O gal visi Lietuvos miesteliai užvertė ministeriją prašymais paremti organizuojant Lietuvos kariuomenės jubiliejaus šventę? Tikrai ne. Tai tik daug pasakantis pačios ministerijos pareigūnų požiūris į valstybines šventes ir pilietiškumo suvokimą.
Formaliais paradais patriotiškumo niekas neišugdys. O bent vieno šiandienos karininko atvykimas į Merkinę dalyvauti Lietuvos kariuomenės jubiliejaus šventėje būtų tikrai paakinęs moksleivius susirinkti pagerbti karių ir partizanų. Proga buvo, bet praleista. Ar per dešimtmetį subręs ne formalus patriotiškumas, parodys ateitis. Baugu įsivaizduoti būsimus moksleivius ir studentus, nieko nesuprantančiais žvilgsniais stebinčius paradines Lietuvos valstybingumo šventes. Patriotizmo ugdymui reikia entuziazmo ir įkvėptų pavyzdžių. Pasirodo, Krašto apsaugos ministerijoje tokių dalykų atrasti šiandien neįmanoma.
Rasa Gečaitė
2008-11-28 Atgimimas Nr. 43 (1011)
2008-12-02 Bernardinai.lt „Kultūros komentarai“