pen, 2008-02-15 10:00 — Vladas
Buvau 1944-1954 nepriklausomybės sąjūdžio paminėjime Karininkų ramovėje. Apskritai gerai, bet vyriškumas neleidžia nutylėti kelių priekaištų. Įsivaizduoju, ką pasakytų patys partizanai.
- Vadove, liaukitės verkauti! Ar tikrovei trūksta sielvarto, kad jį reiktų kurstyti artisto ašaromis? Nenorite nusileisti cigoniškų romansų melodramoms, bardų ir neaiškios lyties pop žvaigždučių soul inkštimui? Jei jau esate vyras, turėtumėt jaustis, tarsi po penkių minučių pasiryžęs kilti į ataką.
- Ką reiškia jūsų taip iškilmingai paskelbtas dešimtmetis? Tik tada pirmą kartą sužinojote apie vyrišką pasipriešinimą, partizaniškas dainas? Netikėtumas? Kiek jums metų, kur ligi tol gyvenote?
- Nuo kada jau ir „Kupolėje“ moterims tenka imtis vyro vaidmens, pačioms dainuoti „Sudie motule“? Už jų stovėjo bene septyni sveiki vyrai — nėra kam?
- Kodėl dainuojate pusbalsiu? Nedrąsu, „nekultūringa“? Mielai patikėčiau vyrų pasiteisinimais, kad prasta scenos akustika, „kurti“ aplinka, bet šįkart jau akivaizdžiai įsitikinau, kad moterys dainuoja pusbalsiu tyčia.